Indonezija: 12/05/2009- 01/06/2009
Medan- Berastagi- Toba- Bukittingi- Pekan baruIndonezija
Indoneziją sudaro virš 17000 salų, kurių didžioji dalis yra neapgyvendintos. Šalyje gyvena apie 250 mln gyventojų (ketvirta pagal gyventojų skaičių), ir dauguma jų turi savas kalbas, tradicijas ar senovės religijas/ tikėjimus. Iki nepriklausomybės 1945 m Indonezija buvo Olandijos kolonija. Dabar Javos sala su sostine Džakarta atlieka savotišką kolonistų vaidmenį: aplinkinėse salose išgaudama naftą, kirsdama miškus ir naudodama kitus gamtos resursus. Pelnas iš to dažniausiai nusėda Javoje. Todėl nenuostabu, kad kitų salų gyventojai bruzda, ypač Papua Naujojoje Gvinėjoje, Sulawesi centre bei Sumatros šiaurėje. Pietryčių Azijos krizės metais, 1998 m, buvo ypač daug protestų, ir Rytų Timoras net atsiskyrė 2001 m. Tačiau užmokėjo didelę kainą: jo žmones žudė japonai II pasaulinio karo metu, žudė Indonezijos armija prieš išeidama iš teritorijos, dar sprogdino kelius, tiltus ir kitą infrastruktūrą. Dabar ten žmonės tikrai varganai gyvena.
Tuo tarpu Indonezijoj gyvenimas pastoviai gerėja. Dabartinė valdžia susitarė su protestuotojais, darydama jiems nuolaidų, ir šalis yra daugiau mažiau taiki. Turi daugybę naftos telkinių ir kitų gamtos turtų. Tik turizmas sumažėjo. Po turistų viešbučių sprogdinimų Balyje, po 2004 m cunamio, 2006 m žemės drebėjimo bei 2006 m šešių nuskendusių keleivinių keltų bei kritusių lėktuvų turistai nustojo veržis į Indoneziją. Tačiau be reikalo: tai saugi šalis ir turinti daug ką parodyti.
Mes keliavom Sumatros saloje. Didžioji Sumatros dalis yra sukultūrinta,
natūralios gamtos galima rasti tik parkuose. Praktiškai visa Sumatra- kaimai
kaimeliai. Panašūs. Vieną kartą važiuodamas tarp jų, net pagalvojau, kad
taip ir pasiklysti galima, ir žmonės nerastų :) Kaimai, ryžiai, kaimai,
ryžiai, ir vienas keliukas tarp jų vingiuoja, ge kelio ženklų, be
informacijos, o autobusų vairuotojai ar keleiviai nekalba angliškai...
Valgoma dažniausiai ryžiai: arba kepti ryžiai, ar ryžiai su žuvimi ar
viščiuku. Didesniuose miesteliuose galima nusipirkti įvežtinės baltos
duonos, o mažesniuose jos visiškai nėra. Pigu. Į viršų
Toba ežeras Sumatroj
Išsiveržus vienam iš didžiausių ugnikalnių pasaulyje, susiformavo didžiulis krateris. Išsiveržus ugnikalniui antrą kartą ir vandeniui užpildžius kraterį, atsirado sala, dydžio kaip visas Singapūras. Tai yra nuostabus Toba ežeras, kurio apylinkėse gyvena Batak genties žmonės. Pasak legendos, Batak žmonės kilo būtent Samosir saloje, iš kur vėliau paplito aplink.
Prieš dešimt metų turistų čia knibždėte knibždėjo. Tačiau dabar viešbučių yra daugiau nei turistų. Todėl galima pigiai nusiderėti kambarį. Nepatogumas tik tas, kad pisi nori kaip nors užsidirbti pinigų iš turistų, ir pamatę baltą veidą, rėkia Hello ir ką nors siūlo; kambarį ar mopedą išsinuomoti. Kol pereini per miestelį pirmą kartą, per 10 min išgirsti gal 40-50 kartų Hello; tiek pat kartų atsakai:) Dar atsakai, kad nieko nereikia. Čia, ar didesniuos miestuose žmonės, ypač studentai, nori praktikuotis anglų kalbą. Visai nesvarbu, kad tu jau begalę kartų atsakei į tuos pačius klausimus (vardas, šalis, kur eini), vietinio logika veikia maždaug taip: jei esi užsienietis, vadinasi, einu bendrauti :) < /br> Vėliau pagalvojau, kad jau geriau taip, nei kokie banditai pinigų prašytų patamsy.
Į viršųMinang Kabau gentis Vakarų Sumatroj
Bukittingi miestelyje bei palei Maninjau ežerą, kur buvom, gyvena Minang Kabau gentis. Ji įdomi tuo, kad joje yra matrilinijinė sistema. Šeimos turtas, pavardė perduodama per moteris. Pagrindinės paveldėtojos yra dukros, šeimos verslai taip pat priklauso moterims. Moterys turi stiprų balsą šeimoje. Tačiau kaimui vadovauja vyrai. Jie, vyrai, visai tam nesipriešina, ir net mano, kad taip geriau: moterys geriau tvarko finansus, o jie pragertų ar praloštų :) Todėl praktiškai tik Minang Kabau žmonės gali konkuruoti versle su kinais.
Minang Kabau religija, kaip ir visoje Indonezijoje, yra islamas. Įdomu, kaip tai dera su matrilinijine sistema: moterys nešioja galvos apdangalus ir yra kitap suvaržytos islamo, tačiau vadovauja namuose ar versle.
Į viršųŽuvų fermos
Ir Toba, ir Maninjau ežeruose žmonės augina žuvis pramoniniu būdu. Pvz, prie Maninjau ežero yra auginamos Nila žuvys. Žmonės ryžių laukuose įrengia negilius vandens baseinus, kur prileidžia suaugusių Nila žuvų. Po neršto žuvytes perkelia į kitus tvenkinius. Todėl aplink namus yra daug tvenkinių su žuvimis. Vanduo tvenkiniuose yra labai šiltas, ir būtinai turi būti tekantis. Teka iš kalvų į ežerą.
Kai žuvytės paauga iki 4-5 cm, jas perkelia į specialius rezervuarus ežere, ir augina, kol užauga. Užaugusias parduoda dideliais kiekiais.
Žuvis tvenkiniuose bei ežere šeria pašarais. Kol žuvys ežeruose užauga (3-4 mėn), į aptvarą supila 1-2 tonas pašarų. Tokių aptvarų yra daugybė, ir jie naudojami ištisus metus. Todėl nenuostabu, kad tai labai teršia ežerą, vyksta jo eutrofikacija. Toba ežere žuvų fermas laiko užsienio firmos, aplinkiniai žmonės dėl to labai piktinasi, nes negali nieko padaryti, kad išsaugotų ežerą. Valdžia iš to gauna pelną, todėl leidžia auginti žuvis. Mano kalbintas vietinis pasakojo, kad jis deda viltis į Green Peace. Maninjau ežero žmonės visai nesipiktina ežero tarša. Mat ne firmos, o jie patys laiko žuvų fermas :)
Sumatros nuotraukos
Sumatros nuotraukos Į viršųVykstam į Singapūrą.
Į viršų