- Klajojančios sielos Himalajuose
- Šeimos modelis Sikh'ų religijoje
- Adivasi gentys
- Dharamsala- Dalai Lamos gyvenamoji vieta
- Sadhu- šventieji elgetos
- Rishikesh- piligriminis miestelis
Indija: 01/02/2009- 10/03/2009
Delhi- Chandigarh- Amritsar- Dharamsala- RishikeshKlajojančios sielos Himalajuose
Indijos sostinėje Delyje taip pat nakvojom pas vietinį indą namuose. Pirmo pokalbio pradžioje jis mūsų klausia: ką jūs esat įdomiausio patyrę/ matę gyvenime. Jam tai buvo klajojančios sielos Himalajuose.
Indijoj, kai žmogus miršta, induistai ji sudegina. Uždeda ant laužo, ir dar prieš jį užkuriant, artimas žmogus su specialia lazda sulaužo mirusiam kaukolę. Taip sielai parodo, kad jos čia, žemeje, niekam nebereikia, ir tegu sau eina iš čia. O Himalajuose, kai žūsta alpinistai, jie būna emociškai prisirišę prie Žemes, galvoja apie šeimą, ir sielai sunku palikti žemę. Todėl jos ir klajoja po kalnus.
Kai mirusysis sudeginamas ant laužo, lieka pelenai ir jo siela, kurią galima matyti. Jei žmogus buvo dvasingas, tai siela būna standi, kamuoliuko formos, o jei mažiau dvasingas, tai palietus ji subliūkštaa. Jis pats yra matęs savo motinos sielą. Ją kartu su pelenais įdėjo i urną.
Seni bei dvasingi žmonės žino, kada mirs. Paprastai vieną ar dvi dienas prieš mirtį pasikviečia savo giminaičius, atsisveikina, ir ramiai numiršta.
Į viršųŠeimos modelis Sikh'ų religijoje
Sikh religija atsirado XVI a šiaurės Indijoje, kaip atsvara islamui bei induizmui. Ji turi bendru bruožų su abejomis religijomis. Kai afganai bei kitos tautos puldinėjo Indiją, kiti žmonės tylėjo, o jie, Sikh'ai, pasipriešino, apgindami savo tėvynę. Taip pasipriešino, kad net ir dabar Afganistane jais gąsdina mažus vaikus: jei nemiegos, ar negeri bus, ateis Sikh'ai ir išsineš :)
Pagal šią religiją, geriausia yra gyventi didelėse šeimose, kuriose būna trys kartos ar daugiau. Jei Europoje ar JAV vaikai skuba gyventi atskirai nuo tėvų, tai čia, Indijos Punjabi regione, vaikai su šeimomis dažnai gyvena kartu su tėvais. Taip geriau tėvams ir seneliams, nes nelieka vieniši. Vaikams taip pat yra geriau, nes nereikia pirkti ar statyti naujo būsto. Pasak Tirlok, Sikh senolio, Vakaruose žmonės moka per didelę kainą už nepriklausomybę nuo tėvų. Visą gyvenimą turi daug dirbti dėl būsto, o senatvėj lieka vieni, nes ir jų vaikai eina atskirai gyventi. Taip ciklas kartojasi.
Tuo tarpu pinigus, neprarastus naujam būstui įsigyti, galima investuoti i šeimos verslą. Mums pasakojusio senolio nuomone, šeimos verslas taip pat yra daug geriau nei savarankiškas verslas. Jei tėvas pradeda kad ir nuo smulkaus verslo, sūnus ji gali išplėsti, jo sūnus- dar daugiau išplėsti ir t.t. Juk kam iš naujo išradinėti elektra, jei galima tobulinti elektros lempute. Gal todėl dauguma Sikh'ų yra turtingi.
Į viršųAdivasi gentys
Daugelis Sikh religijos atstovų gyvena dideliuose namuose, ir turi virėjų, kambarinių, vairuotojų ir kito personalo namuose. Šie pas juos dirbantys žmonės yra iš Adivasi genčių. Nors jie ir yra pirmieji Indijos gyventojai, jų gyvenimas yra skurdus. Jie gyvena miškuose, neturi savos žemės ir yra absoliučiai beraščiai. Ne tik kad nemoka skaityti ar rašyti, bet netgi nepažįsta pinigų, nežino, kam naudojamas stalas ar šaukštas. Kalba savo dialektais.
Yra firmos, kurios juos suranda miškuose ir atveža dirbti i miestus metams ar dvejiems. O po metų nuveža atgal namo. Veža namo su grynais pinigais, metų uždarbiu. Dažniausiai visus pinigus firmos atstovai ir pasiima sau. O šie dirbantys žmonės kartais net nesupranta pinigų vertės: nepažista jų, nežino, ką už juos galima nusipirkti. Dirbdami mieste beveik visą laiką praleidžia šeimininko namuose, nes šeimininkai bijo juos vienus išleisti i miestą. Nes kitu atveju daugelis merginų gali tęsti savo gyvenimą viešnamiuose...
Indijoje pradinis išsilavinimas yra nemokamas. Tačiau net ir šiuo atveju Adivasi genčių tėvai neleidžia savo vaikų mokytis. Nežino, kam to reikia, vietoj to parduoda užarbiauti...
Į viršųDharamsala- Dalai Lamos gyvenamoji vieta
Dharamsala yra miestelis Indijos šiaurėje, kur gyvena Tibeto dvasinis ir politinis lyderis XIV Dalai Lama su Tibeto bendruomene. Mes irgi čia atvykome.
Aišku, paties Dalai Lamos pamatyti negalima- daugelio Tibetiečių gyvenimo svajonė yra jį pamatyti, ir taip, norinčių jį pamatyti netrūksta. Gyvena jis neprabangioje rezidencijoje. Dharamsaloje taip pat gyvena žmonės, pabėgę nuo kinų brutualaus režimo Tibete. Kai kurie jų yra su nušalusiais kojų ar rankų pirštais, mat bėgo per kalnus. Šalia Dalai Lamos namų yra Tibeto muziejus. Galima mokytis jogos, meditacijos, reiki gydymo. Aplink Dharamsalą yra kalnai- puikios vietos trekinguoti. Dabar Indijoje žiema, tai galima sulipti tik iki 3000 m.
Į viršųSadhu- šventieji elgetos
Pagal induistų tradiciją, idealus žmogaus gyvenimas turėtų būti toks: jaunystėj žmogus mokosi; subrendęs kuria šeimą ir augina vaikus; kai vaikai užauga, išeina gyventi į džiungles, medituoja; o senatvėj tampa Sadhu.
Sadhu- tai keliaujantis atsiskyrėlis, asketas, užsiimantis dvasinėmis praktikomis. Iš pirmo žvilgsnio jį sunku atskirti nuo eilinio benamio- valkatos. Sėdi gatvėj ir prašo išmaldos, iš kurios ir gyvena. Tačiau atidžiau pažiūrėjus, skiriasi jų žvilgsnis: šviečiančios akys, dažna šypsena bei juokas juos išskiria iš minios.
Sadhu tampama. Dažnai žmonės pasirenka tokį gyvenimo būdą po sukrečiančių gyvenimo įvykių; šeimos narių mirties, ligos, darbo ar turto netekties etc. Kartais jais tampa jauni žmonės, protestuodami prieš kastų sistemą Indijoje. Jei žūsta tėvai, ir našlaitį užaugina Sadhu, nuo mažens vaikas būna Sadhu. Dažniausiai tai yra vyrai, moterys sudaro mažiau nei 10 procentų.
Daugiausia būna dviejų tipų Sadhu: garbinantys Višnų bei garbinantys Šivą. Yra tokių, kurie garbina kitus dievus, bei tikrų atsiskyrėlių, nepriskiriančių savęs nei vienai grupei. Skirtingų grupių Sadhu skiriasi rūbais bei nupieštais ženklais ant veido. Tačiau visi jie tarpusavy bendrauja.
Sadhu turi labai nedidelį turtą: audeklą apsirengti bei apsikloti, dubenėlį vandeniui, lazdą, gali turėti rožančių, degtukų ar dar kokių smulkmenų. Gyvena po medžiu, urve, iš šakų padarytoje trobelėje ar tiesiog po atviru dangumi. Miestuose juos priima nakvoti ashram'ai- religinės bendruomenės. Dalį laiko medituoja bei užsiima joga, kita laiką elgetauja, prašydami maisto. Kartais valgo kartą per dieną, dažnai badauja.
Praktikuoja asketizmą. Vieni tyli 12 metų, kiti valgo tik 2 stiklines karvės pieno per dieną, treti visą laiką stovi, net miegodami, ketvirti visą laiką laiko iškėlę į viršų ranką, kol ši praktiškai nudžiūsta, ar užsiima kitomis naudingomis dvasinėmis praktikomis.
Religinių tekstų neskaito, didžiają laiko dalį tiesiog būna, nes tiesą turi patirti patys: stebi aplinką, gamtą, žmones, bendrauja tarpusavyje bei su žmonėmis. Dažnai Sadhu keliauja, lankydami šventas vietas. Viena tokių vietų yra Rishikesh, iš kur ir rašau šį tekstą. Čia jų yra labai daug, turbūt tiek, kiek eilinių turistų. Visi Sadhu privalo laikytis celibato.
Svarbią vietą ritualuose užima ugnies kūrenimas. Su ja elgiamasi kaip su gyve organizmu. Ugnis gerbiama, negalima jos peržengti, prieš pradedant valgyti, nubarstoma jai maisto, prieš einant gulti, ji taip pat guldoma, ryte- keliama iš ugniakuro. Beje, senovės lietuviai irgi taip pat darė. Ugnimi šventinamas vanduo.
Naudojamos mantros- žodinės galios formulės. Pradedant jas vartoti, reikia kalbėti garsiai, vėliau- tik mintyse, nes taip yra efektyviau. Vėliau pasiekiamas toks lygis, kai mantros sukasi mintyse visą laiką, netgi miegant. Yra ypač gerai, jei mirštama kalbant mantrą.
Jų gyvenimo tikslas- vidinis prašviesiejimas, kurį turi patirti patys bei skleisti aplinkiniams. Tačiau tik nedaugelis tai pasiekia, bet pralaimėtojų nėra: visi laimi, kad ir koks būtų rezultatas, nes visi pagerina savo karmą.
Žmonės Sadhu gerbia bei jų prisibijo. Jais gasdina mažus vaikus: jei bus negeri, ateis Sadhu, ir išsineš maiše. Suaugę taip pat jų vengia.Mat jų jėga yra ne fizinė, o dvasinė, vidinė. Juos pagarbiai vadina Baba (senas išminčius), aukoja pinigus ar nuperka maisto. Kalbama, kad yra Sadhu, gyvenančių atokiose džiunglių vietovės, ir užsiimančių juodąja magija. Jų pagalba galima įgyti arba labai didelę sėkmę, arba didelę nelaimę gyvenime. Negalima su jais pyktis.
Hari Om, Hari Om- dainuoja Sadhu...
Į viršųRishikesh
Rishikesh yra miestelis ant Gango upės kranto. Tai yra šventa, Indijos piligrimų lankoma vieta, nes čia teka švenčiausia upė Indijoje- Gangas, bei čia gyveno ir meditavo daug šventų žmonių žmonių tūkstančius metų. Dvasiniai vadovai sukūrė religines bendruomenes, ashram'us. Tai teritorija su daugybe medžių, religinių pastatų bei gyvenamomis patalpomis. Juose gali apsistoti ir turistai. Vienur turistai privalo laikytis griežtos ashramo tvarkos- keltis 5 val ryte, lankyti jogos kursus, paskaitas ir pan, kitur neprivaloma jokia tvarka. Pastarajame mes ir gyvename.
Rishikesh tapo populiarus ir tarp vakarų turistų, kai čia atvyko ir kurį laiką gyveno ashrame "The Beatles". Dabar tai yra pasaulinė jogos sostinė. Gatvės pilnos skelbimų apie įvairių rūšių jogos mokymą, įvairių rūšių meditacijos mokymą, Reiki gydymą bei mokymą ir pan. Dažniausia žmonės čia dėl dvasinių dalykų ir važiuoja.
Nelengva norint pasirinkti. Pastebėjau, kad kuo daugiau skelbimų apie tam tirką mokymą, tuo žmogus bus labiau amatininkas, o ne Mokytojas. Apie tikrus mokytojas informacija dažniausiai sklinda iš lūpų į lūpas.
Laisvu laiku galima eiti pasivaikščioti į aplinkines kalvas, plaukti plaustais (Rafting) Gango upe ar tiesiog nieko neveikti. Taip dažniausiai ir leidžia laiką mokytojai.
Tai gan pigi vieta apsistoti. Kambarys dviems nakčiai kainuoja 100- 500 rupijų (6- 30 lt). Vakarienė žmogui kainuoja nuo 20 iki 70 rupijų (1- 4 lt). Jogos kursų yra nemokamų, kiti kainuoja 100- 200 rupijų ar daugiau per sesiją. Meditacijos kursai kainuoja panašiai.
Man tai labiausiai Indiškas miestas, toks, kokį įsivaizdavau prieš čia atvažiuodamas. Gatvėse vaikšto karvės, kurios eina kaip tankai: tiesiog eina tiesiai, o žmonės, šunys, mašinos joms turi trauktis iš kelio. Deja, jos išmatas palieka taip pat ten, kur užsimano. Atrodytų, šventų karvių gyvenimas turėtų būti geras, bet jos taip neatrodo. Nieks jų reguliariai nešeria, tai ir vaikšto perkarusios, šiukšles bei popierinius skelbimus nuo stulpų ėsdamos.
Dar gatvėse pilna šunų, asilų, bezdžionių, ir kai kur kažkokių kiaulių- šernų. Beždzionės įžūlios, atiminėja iš turistų vaisius. Net ir iš manęs atėmė. Daugiau gudrumu nei jėga: pribėgo, perplėšė nagais maišelį su vaisiais, vaisiai pasipylė ant žemės, sušoko būrys, susirinko vaisius ir dingo. Pyk nepykęs.
Be pastarųjų, gatvės pilnos išmaldos prašančių elgetų bei šventų Sadhu. Panašu, kad čia nieko nedirbančių bei prašančių yra daugiau nei dirbančių. pvz, vienas pardavėjas pilsto arbatą, o aplink jį sukasi kokie 3- 4 jos prašantys. Bet čia priimta prašančiam duoti.
Labai maloni vieta, verta aplankyti.
Tuo tarpu sostinė Delis man nepatiko. Mašinos, triukšmas, chaosas, skubėjimas, elgetos ir pan.
Chandigar- malonus miestas. Indijoj daug geriau keliauti traukiniais nei autobusais. Žymiai greičiau (keliais kartais), bei pigiau. Tranzo nebandėm.
Vykstam į Nepalą.
Į viršų