Bangladešas: 24/03/2009- 04/04/2009
Burimari- Bogra- Dhaka- Khulna- Sundarbans- Bagerhat- BenapoleCome to Bangladesh before tourists come
Come to Bangladesh before tourists come- taip skelbia plakatas Bangladešo ambasadoje Delyje. Taigi, valstybėje turizmas dar neišvystytas, ir turistai tiesiog laukiami. Tai pajutau jau ką tik įvažiavęs į šalį. Paklausus kelio ar dar ko nors, tave apsupa 20-40 žmonių (neperdedu), norinčių bendrauti; angliškai kalba prastai. Čia yra priimta atvirai spoksoti į žmogų, netgi jį liesti. Pagalvojau, kad jei vieną rytą kokiame mažame miestelyje atsibusčiau su beždžionės snukiu ir išeičiau į gatvę, didesnio susidomėjimo turbūt nebesulaukčiau.
Bangladešas yra tik du su trupučiu kartų didesnė valstybė nei Lietuva, tačiau čia gyvena 150 mln gyventojų. Tai irgi juntama: jau įvažiuojant į šalį, reikėjo važiuoti ant autobuso viršaus, su kitais keleiviais bei kroviniais, nes viduje tiesiog nebuvo vietos... Net keista, kur visi gyventojai telpa į tokį mažą plotą.
Visas Bangladešas man pasirodė kaip vienas didelis kaimas. Neskaitant Sundarbans mangrovinio miško bei keleto kultūrinių objektų, viskas yra vienoda. Tai kaimai, kaimeliai, ryžių laukai ir daugybė žmonių. Bangladeše nėra daug miškų, bet yra daug medžių. Žmonės kaimuose aplink namus sodina bananmedžius, bambukmedžius, prie namų išsikasa tvenkinius ryžiams laistyti bei žuvims laikyti. Šalis yra lėkšta, todėl yra daug stovinčio vandens.
Žmonės yra neturtingi- apie 70 proc žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Skiriasi žmonių mentalitetas- indai, pvz, yra labiau pasipūtę ir į savo kaimynus žiūri iš viršaus. Čia, atvirkščiai, žmonės nuvertina save, ir mano, kad visi užsieniečiai yra geresni. Man sako: "Pas tave šalyje upės turbūt yra daug didesnės nei pas mus", nors Bangladešas turi daugybę upių bei didžiausią pasaulyje deltą, kur įteka Gangas.
Šalyje šiuo metu prasidėjo vasara, todėl yra labai karšta, virš 30 C pavėsyje. Jau per karšta keliauti. Šįmet mažai lijo, prasidėjo sausra, ir džiūsta arbatžolių plantacijos šalies šiaurėje. Jei palyja, tai vakarais, ir su daugybe žaibų bei griaustinių.
Skirčiau dvi turizmo rūšis: turizmas kaip verslas, ir turizmas kaip šalies/ kultūros pažinimas bei savęs suvokimas.
Bangladeše yra vertingų gamtos objektų, bet turistų atvyksta labai mažai. Taip yra todėl, kad neišvystyta turizmo infrastruktūra: nėra informacijos apie keliones šalyje, nėra įvardinti lankytini objektai, nėra patogumų bei užtikrintumo turistams. Todėl čia atvyksta tik nuotykių ieškotojai, kurie gali išgyventi ir be patogumų. Panašiai ir kitur, tarkim, Lietuvoje: jei yra daug vertingų kultūriniu ar gamtiniu požiūriu objektų, dar nereiškia, kad į čia plūs turistai su pinigais. Reikia tai parduoti kaip prekę.
Kita turizmo rūšis: pažintinis. Šiuo atveju net geriau, kai turizmas kaip verslas neišvystytas. Galima natūraliai pabendrauti su vietiniais, pažinti jų tikrą gyvenimą, ir pačiam kažką duoti.
Ekologija
Bangladešas yra turbūt pati ekologiškiausia šalis, kurioje esu buvęs. Valdžia visoje šalyje uždraudė naudoti plastikinius maišiukus. Todėl perkami vaisiai, maistas ar kitos prekės yra pakuojami į popierinius maišiukus, pagamintus iš laikraščių. Rezultatas- puikus. Pvz, Maroke, apie atvykimą į didesnį miestą galima spręsti iš šiukšlių, ypač maišelių kiekio aplink miestą. O Bangladeše švaru, maišiukų nesimato.
Sostinės Dakos senamiestyje valdžia uždraudė važinėti benzinu ar dyzeliu varomomis transporto priemonėmis. Todėl čia važinėja tik rikšos (triračiai dviračiai, naudojami kaip taksi) bei dujomis varomos triratės auto-rikšos. Mokesčiai įvežamiems automobiliams yra 200 proc., o žmonės yra neturtingi, todėl šalyje yra labai mažai automobilių. Daugiausia važinėja autobusai, indiški TATA sunkvežimiai bei miestuose- dviratinės rikšos.
Be viso to, paskutiniais keleriais metais valdžia paskelbė keletą naujų nacionalinių parkų.
Tačiau upės yra teršiamos nuotekomis iš miestų, upių krantų erozija vis dar vyksta dėl per didelės populiacijos.
Į viršųSundarbans nacionalinis parkas
Sundarbans mangrovinis miškas, besitęsiantis Bangladešo bei Indijos teritorijose, yra didžiausias pasaulyje mangrovinis miškas. Mangrovę sudaro medžių rūšys, atsparios deguonies trūkumui bei sūriam vandeniui. Tik nedaugelis medžių rūšių sugeba išgyventi tokiomis sąlygomis. Kai Gango upė išsilieja, deguonies trūkumą medžiai kompensuoja specialiomis kvėpuojamosiomis šaknimis, kurios auga iš šaknų aukštyn virš žemės.
Sundarbans nacionaliniame parke gyvena bengališkieji tigrai, kurie yra nykstanti rūšis. Jie, kitaip nei kiti kačių giminės atstovai, yra geri plaukikai. Dar ypatingi tuo, kad yra žmogėdros. Neaišku, kodėl jie nebijo žmonių. Greičiausiai pasenę tigrai nesugeba pagauti kitokio grobio, todėl medžioja žmones. Apskaičiuota, kad per metus tigrai suvalgo apie 120 žmonių, t.y. po vieną žmogų kas 3 dienos. Sundarbans miške gyvena didžiulės laukinės bitės, nešančios daug medaus. Pelninga, tačiau labai pavojinga profesija yra medaus medžiojimas. Procesas yra lydimas ritualų. Paprastai į medžioklę eina keli žmonės. Vieni lipa į medį, kiti dūmais ar kitomis priemonėmis baido bites. Bičių įkandimai gali būti mirtini. Be to, tigrai taip pat nesnaudžia. Indijoje medaus medžiotojai naudoja metalinius šalmus, dengiančius galvą bei kaklą, saugančius juos nuo tigrų. Mat tigrai žmogų griebia būtent už kaklo. Esant su šalmu, žmogus ir po puolimo gali išgyventi. Bangladeše kai kurie žmonės neįgali nusipirkti net šalmų.
Dar Sundarbans parke, Gango upėje, gyvena Gango upiniai delfinai bei daugybė paukščių rūšių.
Mes mangrovėje praleidom tik vieną dieną. Kadangi dabar yra ne turistinis sezonas, nes per karšta, nėra turistų, tai turizmo firmos neorganizuoja keturių dienų kelionės su nakvyne į Sundarbans mišką.
Į viršų