Australija: 25/06/2009- 31/07/2009
Perth- Cape Naturalisse- Margaret River- Cape Leuwisse- Augusta- Walpole- Peaceful Bay- Albany- Esperance- Norseman- Nullarbor lyguma- Ceduna- Port Linkoln- Port Augusta- Adelaide- MelbourneŽmonės bei miestai
Nors Australija yra atskiras kontinentas, čia gyvena tik 20 mln gyventojų. Kengūrų čia yra dvigubai daugiau- jų priskaičiuoja apie 40 mln. Visas Australijos vidurys, taip vadinamas "Outback", yra mažai apgyvendintas, o žmonės telkiasi palei vandenyną. Outback'e yra dykumos, žemė nederlinga, karšta.
Pirmas mūsų aplankytas miestas yra Pertas. Nors jame gyvena tik 1.6 mln gyventojų, jis išsitesęs apie 100 km į šiaurę- pietus ir 50 km į rytus- vakarus. Mat Australijoj žmonės gyvena vienaukščiuose namuose, labai mažai yra daugiabučių. Atrodytų- gerai, nuosavas namas, yra žemės lopinėlis prie jo, galima auginti kokį medį. Tačiau tokie pomėgiai reiškia, kad nuvažiuoti iki centro užtrunka apie 1-2 val į vieną pusę. Autobusai ar metro važinėja retai, todėl daug šeimų turi ne po vieną mašiną. Tai sukelia oro taršą bei kamščius. Be to, didelė miesto teritorija reiškia kad ši žemė negali būti panaudota javams auginti arba kad joje augtų miškai. Taip yra praktiškai visuose Australijos miestuose. Todėl galbūt yra geriau, kad žmonės gyventų daugiabučiuose, bent jau dviaukščiuose namuose, o miestai turėtų gerus parkus ir kitas žalias vietas.
Pirmieji bei tikrieji Australijos gyventojai yra aborigenai. Europiečiai čia pradėjo kurtis tik XIX a, kai atvykdavo nuotykių ieškotojai, darbininkai arba Anglija čia siųsdavo nusikaltėlius. Nuo tada aborigenai pradėti išstumti iš savo teritorijų, prarado teises į žemę, netgi iš moterų atimdavo vaikus ir augindavo juos atskirai, akd išaugtų labiau "civilizuoti". Tai tesėsi iki maždaug 1970 m. ir tokie atimti vaikai išaugo, tačiau be savo kultūros. Baltaodžiai jų taip pat nepripažista kaip savų. Šie žmonės vadinami "prarastoji karta", daug iš jų yra prasigėrę. Dauguma aborigenų yra mažiau atsparūs įvežtinėms ligoms, todėl jie trumpiau gyvena. Gyvena varganai. Tik visai neseniai, prieš 30-40 m, aborigenai įgijo teisę balsuoti savoj šaly, pradėjo kurtis jų organizacijos, kai kur atgavo žemes (kur nederlinga arba nėra naudingų iškasenų :) ), valdžia jų netgi viešai atsiprašė už padarytas skriaudas. Dabar juos bandoma integruoti į visuomenę, mokamos pašalpos ir pan.
Šiuo metu Australijoj gyvena žmonės iš 129 valstybių, ir turbūt pusė gyventojų yra ne čia gimę. Valdžia nori padidinti gyventojų skaičių, ir taiko gan lengvą imigracijos politiką. Pasak vieno vietinio, daugiausia rūpesčių kelia kroatai bei indai. Suformuoja grupuotes, pasišaudo. Žmonės dažnai gyvena neskubėdami, ramiau nei Europoje. Atstumai yra dideli. Pertas yra labiausiai izoliuotas didelis miestas (virš mln gyventojų )pasaulyje, kuriam artimiausias miestas yra už 2716 km.
Į viršųAustralijos gamta
Australijos gamta yra trapi ir labai pažeista. Atvykeliai iškirto eukaliptų miškus, augusius pakrantėse. Kadangi jūros lygis per paskutinius 50 mln metų, kai Australija atsiskyrė nuo Antarktidos, svyravo žymiai, kur dabar krantas, ten buvo jūros dugnas. Todėl žemėje susikaupė daug druskos. Eukaliptai, turintys gilias šaknis, vandenį siurbdavo iš gilumos, ir taip palaikydavo pastovų jo lygį po žeme. Iškirtus medžius, vandens lygis pakilo, kartu iškeldamas į paviršių druskas, ir dirvožemiai tampa nederlingi.
Kadangi vasaromis būna mažai lietaus bei labai karšta, yra dažni gaisrai. Jie čia būdavo nuo seno. Vykdavo natūraliai. Aborigenai pakurdavo mažus gaisrus, kad išvengtų didelių, bei būtų patogiau medžioti ar rinkti vaisius. Dauguma medžių bei žoliu rūšių yra prisitaikę prie gaisrų: arba jų kamienai nedega, arba lengvai regeneruoja. Ir dabar nacionalinių parkų valdžia kūrena mažus gaisrus, kad išvengtų didelių. Tačiau tai yra kontravertiškas dalykas, mat dauguma mažų, apsauginių gaisrų tampa nekontroliuojami ir virsta dideliais gaisrai, kuriuos reikia gesinti savaitėmis :) Dažni savaiminiai gaisrai. Pvz, prieš penkeris metus ties miesteliu Port Linkoln buvo gaisras, kuris šlavė viską nuo savo kelio. Jūros pakrantėle gyvenę žmonės spėjo sušokti į jūrą, tai liko gyvi. O visas jų turtas sudegė, neliko net tvorų...
Kita problema yra vandens trūkumas. Daugelis namų, ypač mažesniuose miesteliuose, turi vandens surinktuvus ant stogų, ir šį vandenį naudoja netgi gerti ar maistui gaminti. Vandens naudojimas ribotas.
Kita didžiulė ekologinė problema- introdukuotos augalų bei gyvūnų rūšys. Dažnai teko girdėti savoką "go wild"- sulaukėti. Europiečiai atsivežė naminius gyvūnus ar sodo augalus, o jie sulaukėjo. Čia juk nėra natūralių jų priešų, todėl jie lengvai prisitaiko. Australijoj veisiasi sulaukėję katės, dingo šunys, arkliai, kupranugariai, asilai, tam tikros rūšies lelijos, pušys iš Turkijos. Problema yra triušiai bei lapės. Įvežtiniai gyvūnai išstumia vietinius, juos naikina. O vietinės gyvybės rūšys yra neatsparios konkurentams ar plėšrūnams, juk milijonus metų gyveno neturėdamos plėšrūnų. Apie 85 % augalų, gyvūnų yra endemianiai Australijai, tai reiškia, jie gyvena tik čia, ir niekur kitur. Kaip pastebėjo Do, įvežtinius augalus (parazitus) kartais galima atskirti netgi nepažįstant augalų. Šie įvežtiniai tiesiog vizualiai išsiskiria iš kitų: kai vietiniai yra su smulkiais lapais, arba su plaukeliais, taupo vandenį, tai įvežtiniai yra žali, didžiuliais lapais, ir visai nesirūpina vandens taupymu. Skirtumas kaip tarp aborigenų bei atvykėlių žmonių :)
Į viršųŽygiai
Geriausias būdas Australiją pažinti yra keliauti pėsčiomis, patiriant jos gamtą, jaučiant žemę. Pastebėjau, kad kuo labiau išsivysčiusi šalis, tuo lengviau bei pigiau joje daryti žygius. Yra puikūs žemėlapiai, maršrutų aprašymai, nužymėots trasos. Ir visa tai dažniausiai nemokamai. O Azijos ar Afrikos šalyse žemėlapių nėra, trasos nemarkiruotos. Ten priimta samdytis vietinius žmones gidais, kurie dažnai užsiprašo beprotiškų kainų.
Mes keliavom Cape to Cape taku bei dalimi Bbbulmun toko Vakarinėj Australijoj. Cape to Cape taką praeiti reikia septynių dienų, šešias iš jų nuėjom. Takas eina pajųriu, per smėlio kopas. Tai tokia padidinta Kuršių Nerija: didelės kopos, besitęsiančios šimtus kilometrų pajūriu. Čia anksčiau tyvuliavo jūra, kuri ir suformavo smėlį. Dabartinis metų laikas, žiema, yra tinkamas keliauti. Mažiau karšta, todėl nereikia neštis su savimi daug vandens, kurio pakeliui nėra. Mažai ir žmonių. Iš visai arti, kokių trijų metrų, stebėjom užsimiegojusią kengūrą, tikriausiai Vakrų Pilkąją kengūrą. Jos būna aktyvios naktį, o dienomis miega. Ant vienos tokios miegalės ir užėjom.
Nueidavom apie 15-20 km per dieną. Kadangi švinta apie septintą ryte, o temsta apie šeštą vakare, patamsy nėra labai ką veikti, tai ir miegodavom po 12 val :)
Bibbulmun takas tęsiasi apie 1000 km. Tokių ilgų takų yra daugybė Australijoj. Mes ėjom keturias dienas, nuo Walpole iki Peaceful Bay. Turistai kalba, kad čia yra gražiausia tako atkarpa. Kelias ėjo per pirmykščius, niekada neiškirstus eukaliptų miškus. Čia auga milžiniški Karry eukaliptai (iki 90 m aukščio), tikrai darantys įspūdį. Be lapų, jie taip pat reguliariai meta žievę. Auga stori Marry bei Jarrah medžiai. Taip pat čia yra vienintelis plotelis visoje žemėje (6000 ha bei iki 10 km nuo jūros kranto), kur auga Red Tingle medžiai. Jie dar įspūdingesni savo storiu. Perimetras gali būti net 20 m, ir jie gyvena iki 400 metų, pasižymi stipria mediena. Dažnai jų kamienų pagrindą išgraužia vabzdžiai, grybai ar išdegina gaisrai, todėl susiformuoja ertmės. Jose gali tilpti net mašina.
Į viršųTranzas
Beveik visą kelią tranzavom, ir sekėsi tikrai neblogai. Tiesa, Viktorijoje bei Quinsland'e tai daryti yra uždrausta. Pagrindinė problema tranzuojant yra mažas eismas- nors keliai ir būtų puikūs, mašinų važinėja nedaug. Dažnai stoja žmonės, patys jaunystėje tranzavę. Papasakoja apie vietines įžymybes, ir nuveža iki pat namų durų, jei važiuojam į miestą. Ilgiausias iki šiol nuvažiuotas atstumas viena mašina buvo 2000 km: nuo Norseman iki Ceduna Vakarų Australijoje, kai kirtom Nullarbor lygumą. Sustojo keliaujantys turistai: žydas bei italas. Nullarbor pavadinimas lotyniškai reiškia Null Arbor, arba Nulis Medžių. čia neauga dideli medžiai, tik krūmų dydžio eukaliptai bei žolės. Dėl to pučia stiprūs vėjai, yra šaltoka. Anksčiau tai buvo jūros pakrantė, todėl dirvožemis sūrus, ir mažai kas gali čia augti. Ir žmonių nėra- tik kas 250 km po degalinę, prie kurios yra dar ir viešbutukas, ir kur gyvena tik viena šeima. Važiuojant patartina pasiimti daug vandens, kad nepritrūktum.
Blogiausiai sekėsi tranzuoti Eyre pusiasalyje Vakarų Australijoje. Vieną dieną praktiškai niekas nesustojo, todėl teko keisti maršrutą, ir važiuoti per aplinkui, ten, kur didesnis eismas. Buvęs keliautojas, aptranzavęs aplink Australiję, sakė, kad ši vieta yra blogaiuasia tranzuoti visoj šaly. Mat prieš kokius 20 m vietinis maniakas ne pačius geriausius darbelius su tranzuotojais buvo padaręs, ir žmonės prisimena iki šiol.
Vizos
Vykstant į Australiją Lietuvos piliečiams vizas galima pasidaryti internetu. Tai elektroninės vizos- tiesiog užpildai dokumentus ir viskas. Nemokamai. Aš vizą gavau labai lengvai- užpildžiau dokumentus, ir po poros dienų gavau laišką, sakantį, kad turiu vizą. Iš Do kažkodėl reikalavo papildomų dokumentų iš darbo, banko ir pan. Vizos pildymo forma: e-visitor forma
Beje, yra visai neblogai būti Lietuvos piliečiu, nes į daugelį šalių galima vykti be vizų, arba jos padaromos ant sienos. Visoje Pietų bei Centrinėje Europoje nereikia vizų, nuo Argentinos iki JAV. Pietryčių Azijoj daug kur vizas išduoda ant sienos. Jau nekalbu apie Europą. Čia yra šalių sąrašas, į kurias Lietuvos piliečiai gali vykti be vizų:
Bevizis režimas
Tik afrikiečiai turi savo supratimą apie turizmą ir pajamas iš jo. Pietų Afrikos Respublika nori pritraukti turistus, reklamuojasi per BBC, o kai nuėjom darytis vizų Singapūre, tai sako vykit į jūsų šalį darytis vizų. Jų ambasados Lietuvoje nėra, tai pasiūlė važiuoti į Italiją. O mes Singapūre... Patys kalti, jei nenori pinigų iš turistų- nevyksim visai į Afriką šį kartą.
Iš Melburno skrendam į Pietų Ameriką, į Buenos Aires Argentinoj.
Į viršų