Karstiniai reiškiniai
Apžvalga
Karstas yra įdomus natūralus reiškinys, turtingas peizažo formomis ir požeminėmis ertmėmis. Jis randamas visame pasaulyje, kur vanduo sąveikauja su tirpia pamatine uoliena, pvz. kaip klintimi ar kreida. Lietus surenka CO2 atmosferoje arba dirvožemyje, ko pasekoje gaunasi anglies rūgštis (H2CO3). Toks švelniai rūgštus vanduo pradeda tirpdyti tirpios pamatinės uolienos paviršių. Laikui bėgant ištirpintos ertmės didėja, keisdamos paviršių ir formuodamos turtingą požeminio drenažo sistemą su daugybe urvų.
Topografijos pavadinimas kilo iš vokiško žodžio Kras, regiono Slovėnijoje, iš dalies nusitęsusio į Italiją, kur jį vadina Carso ir kur buvo padarytas pirmas Karsto tiriamasis darbas. Ši sritis, pavadinta Klasikiniu Karstu, turi daug urvų, unikalų peizažą ir biologinę įvairovę.
Į pradžiąKarstinių reiškinių tyrimo istorija
Pirmieji moksliniai karstinių reiškinių tyrimai pasirodė XVII amžiuje, kai slovėnas JV. Valvazor pranešė Angiškai Karališkai Draugijai (English Royal Society) apie karstinio regiono savybes. Vėliau, 1784 metasi, austras JN. Nagel aprašė ir nubraižė pirmuosius urvus Triesto apylinkėse. Pirmoji teorija apie karstinių reiškinių kilmę buvo suformuluota 1771 brolių Gruberių iš Ljublijanos. Jie tvirtino, kad urvai atsiranda dėl požeminių upių veiklos. Ši teorija paaiškino kai kurių reljefo formų atsiradimą bei išnykimą karstiniuose rajonuose. Tačiau tuo metu tai buvo per daug fantastiška teorija, ir ji buvo užmiršta. 1778 metais prancūzas Baltasar Hacquet pasiūlė korozijos teoriją karstinių reiškinių atsiradimams paaiškinti. Pasak jo, lietaus vanduo yra šiek tiek rūgštus, ir todėl patekęs ant žemės paviršiaus, tirpdo kalcį iš akmenų. Nors teorija buvo teisinga, tuo metu buvo nežinoma nei apie rūgštis lietaus vandenyje, nei apie kalcį akmenyse. Hacquet taip pat buvo užmirštas. Dabar mes žinome, kad tiek broliai Gruber, tiek Hacquet buvo teisūs.
Į pradžiąKlasikinis Karstas
Klasikinis Karstas, kur buvo padaryti pirmieji tiriamieji darbai, tęsiasi 450 km2 tarp Isonzo upės Vakaruose (Italija), Vipacco upės Šiaurėje (Italija), labiausiai vakarinių Brkini kalvų dalies Rytuose (Slovėnija), ir Istrijos pusiasalio Pietuose (Kroatija). Karsto plynaukštė yra nusitęsusi PR-ŠV kryptimi, truputį žemėjanti Vakarų link. Rytinės dalies aukštis virš jūros lygio yra 400 m, tuo tarpu žemiausia dalis prie Isonzo upės yra pakilusi apytiksliai 100 m virš jūros lygio. Slovėnijos miestas Sežana yra Klasikinio Karsto centras. Žiemą čia pučia stiprus vėjas, vadinamas Bora. Jis įtakojo kaimų ir miestelių architektūrą. Ši sritis taip pat yra garsi uolų laipiotojų tarpe, kadangi ji turi daug laipioti tinkamų uolų, pasižymi šilta temperatūra. Todėl galima laipioti uolomis ištisus metus.Klasikinio karsto reljefas
Korozijos greitis priklauso nuo uolos kilmės, kritulių kiekio ir vidutinės metinės temperatūros. Klasikinio Karsto regione randamos visos tam palankios sąlygos, todėl čia aptinkama daug urvų ir kitų ertmių. Karsto paviršutiniškas pasižymi tipiška forma, sudarytą iš šimtų mažų vagelių, įtrūkimų, duobelių ir apvalių bei pailgų kišenių.
Slovėnijoje garsiausi urvai yra Vilenica (seniausias turistams atidarytas urvas pasaulyje), Lipica, Divaca, Kacna, Postojna ir Škocjan urvai. Škocjan urvų sistema turi apytiksliai 5 kilometrus požeminių labirintų, daugiau kaip 200 metrų gylio urvų ir daugybę krioklių. Reka Upė prasmenga ties Velika dolina vietove, teka po žeme per Škocjan urvus apie 34 km, kol galiausiai išnyra šalia Adrijos jūros kaip Timavo Upė. Šie urvai priklauso UNESCO pasaulio paveldui. Postojna urvas yra 20.5 km ilgio urvų sistema. Italijoje yra urvas Grotta Gigante, didžiausias turistų lankomas urvas pasauluje, bei daugybė mažesnių urvų. Karstiniai urvai paprastai yra sausi ir turi per milijonus metų suformuotus stalaktitus bei stalagmitus.
Klasikinis karstas taip pat pasižymi kita įdomia savybe- ežerais, kurie yra maitinami požeminių vandenų. Doberdo del Lago, esantis Italijos regione Friuli Venezia Giulia, yra vienas iš ežerų, maitinamų požeminių upių. Slovėnijoje šalia Cerknica gyvenvietės yra Cerknica ežeras, kurio vandens lygis smarkiai svyruoja skirtingais metų laikais.
Į pradžiąSmegduobės klasikiniame karste
Karsto paviršius turi daugybę smegduobių, itališkai vadinamų dolina. Kai požeminė ertmė yra netoli žemės paviršiaus, laikui bėgant ji įgriūva, ir žemės paviršiuje susiformuoja smegduobe. Italijos karstas turi daugiau nei 6000 smegduobių, iš kurių beveik 400 su daugiau nei 100 m skersmeniu. Smegduobės gylis gali būti nuo kelių metrų iki beveik 70 metrų. Priklausomai nuo duobės gylio, jos šonai gali būti statūs arba lėkšti. Dauguma smegduobių randama centrinėje karsto dalyje, kur yra didžiausi kiekiai tirpios pamatinės uolienos. Pavyzdžiui, aplink Monrupino kaimą Italijoje randama apie 100 smegduobių/km 2.
Smegduobės pasižymi įdomiu biologiniu reiškiniu- mikroklimatu su termine inversija. Paprastai, einant žemyn, temperatūra didėja, (0.6 C0 kas 100 m). Einant gilyn smegduobė, temperatūra mažėja 7 C0 kas 100 m, taigi, 12 kartų daugiau! Taip pat Šiaurės ir Pietų orientacija terminiu požiūriu yra atvirkštinė. Didžiają laiko dalį saulė apšviečia šiaurinę smegduobės pusę, todėl ji būna šiltesnė nei pietinė. Šie mikroklimato skirtumai yra ypač ryškūs pavasarį bei rudenį. Taip pat, aukščiui duobėje skiriantis tik keliais metrais, auga skirtingos augalų rūšys.
Į pradžiąTvenkiniai klasikiniame karste
Dar vienas įdomus karsto reiškinys yra jo tvenkiniai, itališkai vadinami Stagno, slovėniškai- Kal. Juose būna santykinai nedaug vandens, o senovėje juos naudojo gyvuliams girdyti. Dabar juose auga bei gyvena vietinės augalų it gyvūnų bendruomenės, praturtinančios regiono bioįvairovę. Tvenkiniai taip pat suteikia papildomą įvairovę kraštovaizdžiui.
Karsto pamatinė uoliena yra tirpi, todėl lietaus vanduo žemės paviršiuje neužsilaiko. Dėl šios priežasties buvo svarbu turėti tvenkinius gyvuliams girdyti. Dauguma karsto tvenkinių buvo natūralios kilmės, bet vėliau žmonės juos pakeitė, kad ilgiau išsilaikytų vanduo juose.
Triesto apylinkėse anksčiau buvo apytiksliai apie 50 tvenkinių. Apie 1970 metus jų buvo tik apie 30, o dabar išliko dar mažiau. Tvenkinių skersmuo yra nuo 5 iki 30 m, gylis- nuo 30 cm iki 3 m, tūris- nuo 5 m3 iki 1000 m3 (1970 m duomenys).
Triesto apylinkėse didžiausia paviršiaus plotu ir tūriu yra Contovello tvenkinys. 1965 metais jo paviršiaus plotas buvo 936 m2, tūris- 1035 m3, o gylis- 2.2 m. Šiandien jis yra šiek tiek mažesnis.
Vandens aukštis tvenkiniuose kinta sežoniškai. Daugiausia vandens tvenkiniuose būna rudenį bei pavasarį, tuo tarpu mažiausia- rugpjūtį bei vasarį. Šiais periodais vandens lygis tvenkiniuose gali skirtis iki pusės metro. Vandens temperatūra taip pat kinta sezoniškai, bei dienos ir nakties metu, ypač mažuose tvenkiniuose. Deguonies bei maistinių medžiagų kiekis irgi kinta priklausomai nuo metų laikų. Žiemą tvenkiniai užšąla, todėl augalų bei gyvūnų gyvenimo sąlygos nėįa lengvos.
Nepaisant to, juose auga vertikalūs augalai, tokie kaip Typha, Heleocharis ir Juncus genties augalai, bei plūduriuojantys augalai, kaip antai Helodea, Chara, Potamogeton ir Ceratophyllum. Kai kuriuose tvenkiniuose randama Lemna genties augalų.
Šiandien tvenkiniai yra nebenaudojami, todėl jie nyksta dėl natūralių bei antropogeninių priežasčių. Bandoma juos išsaugoti, taip praturtinant kraštovaizdį.
Į pradžiąFlora klasikiniame karste
Bronzos ir akmens amžiais Karstas buvo apaugęs ąžuolais (Quercus pubescens), kurie vėliau buvo žmonių iškirsti. Venecija buvo pastatyta iš ąžuolų, nukirstų šiarrytinėje Viduržemio jūros dalyje: Triesto apylinkėse, Istrijos pusiasalyje, Kreso (Cres) bei Kirko (KrK) salose. Ąžuolus pakeitė mažiau reiklūs medžiai skroblas ir šermukšnis, kurie buvo naudojami žmonių ūkinėje veikloje.
XIX a pradžioje, nutiesus geležinkelį tarp Vienos ir Triesto, buvo pradėti apželdinimo darbai. Spygliuočiai medžiai, tokie kaip Austrijos pušys, Himalajiniai kedrai ( Cedrus deodara ), atlantiniai kedrai ( Cedrus atlantica ), Graikiškos eglės ( Abies cephalonica), Kaukazinės eglės ( Abies nordmanniana ) ir kt. buvo introdukuoti kaip eksperimentinės rūšys Bazzoni miške. Tačiau dauguma medžių vėlgi buvo iškirsta I ir II pasaulinio karo metais. Likę medžiai auga sunkiau bei nesiplatina. Išimtis yra juodoji pušis, kuri puikiai prigijo ir šiandien yra paplitusi Karsto miškuose. Šiandien Karstiniame miške pagrindinės medžių rūšys yra Quercus pubescens, Pine nero, Ostrya carpinifolia ir Fraxinus Ornus. Pomiškyje auga kadagiai, žagreniai, šeivamedžiai bei gudobelės. Jie nuo seno buvo naudojami liaudies medicinoje, amatuose bei pramonėje.
Į pradžiąBora
Klasikinis karstas taip pat pasižymi stipriu vėju, vadinamu Bora. Tai šiaurės rytų vėjas, pučiantis nuo kalnų, bei aptinkamas Adrijos jūros pakrantėje, Graikijoje, Turkijoje bei Rusijoje. Pavadinimas kilo nuo graikų mitologinio personažo Boreas, Šiaurės vėjas. Kadangi Karstinis regionas yra riboje tarp švelnaus Viduržemio klimato bei kontinentinio Alpinio klimato regionų, oro masės yra linkusios susilyginti. Dėl to kyla stiprus vėjas.
Bora įtakojo tradicinį žmonių gyvenimo būdą bei architektūrą. Pakrantės miesteliai ir kaimai turi siauras gatveles iš dalies dėl šio vėjo įtakos. Kai kuriose vietovėse namų stogai yra labai trumpi ar netgi dengti akmenimis, kad vėjas jų nenupūstų. Kai kuriose Triesto gatvėse yra ištemptos grandinės, skirtos žmonėms prisilaikyti vėjui pučiant.
Į pradžiąVietinė kulinarija klasikiniame karste
Karstinis regionas Italijoje bei Slovėnijoje yra žymus savo vynu, vadinamu Terrano. Tai rūgštus raudonas vynas, pagamintas iš vietinių vynuogių. Trumpą laiką metuose vietiniai kaimo žmonės namuose gamintą terrano vyną pardavinėja savo namuose. Tokia vieta, kur parduodamas šis vynas, yra vadinama osmizza. Pavadinimas kilo nuo
slovėniško žodžio "osem", kas reiškia "aštuoni", nes istoriškai vyną buvo leidžiama pardavinėti aštuonias dienas metuose. Kartu su vynu osmizza'ose yra pateikiamas kitas tipiškas produktas- prosciutto, namuose rūkytas kumpis.
Į pradžią
Literatūros sąrašas
S. Polli & G. Alberti (1968-1969) Atti del museo civico di storia naturale di trieste
volume XXVI, issue 4, N. 5-6, p. 81-127.
Carsiana botaninis sodas
Apie smegduobes, pdf dokumentas itališkai.
Į pradžią