Pagrindinis     Aplink pasaulį     Nuorodos keliautojams     Lietuvos juostilė     Optinės iliuzijos     Karstiniai reiškiniai     Apie mane    

• Įvadas
• Lietuvos juostilė
• Astronominė juostilės kryptis
• Žymintys taškai juostilėse
• Lietuvos juostilės žymintys taškai
• Praeities ritualinės kelionės
• Išvados
• Naudota literatūra
• Sužinok pats
• Susiję straipsniai

Įvadas

D. Britanijoje buvo pastebėtas įdomus reiškinys: senovės kultūros paminklai yra išdėstyti idealiai tiesiose linijose. Šių linijų ilgis gali būti iki kelių dešimčių kilometrų.

Pirmas detalus veikalas apie šį reiškinį pasirodė 1926 m Alfredo Vatkinso (Alfred Watkins) knygoje „The Old Straight track”. Jis aprašė minėtą reiškinį ir tiesiai linijai apibūdinti pasiūlė terminą „Ley“. Mokslinėje literatūroje šis terminas prigijo, ir dabar tokios linijos angliškai vadinamos „Leylines“. A.Vatkinsas manė, kad pastarosios linijos yra seni prekybos keliai, kurie senovėje ėjo per visuomeniškai reikšmingas vietas (Watkins, 1926). Dirbtinių kalvų (piliakalnių, pilkapių) viršūnėse galėjo būti kūrenama ugnis, o šalia linijų pasitaikantys nedideli ežeriukai galėjo atspindėti kalno viršūnėje kūrentos ugnies šviesą ir taip padėti keliautojams orientuotis nakties metu. Vatkinsas, pagrįsdamas savo hipotezę, rėmėsi tokiose vietose pasitaikančiais vietovardžiais „Cole”, „Dod” ir kitais (Watkins, 1926). Pastarieji, jo nuomone, reiškė ugnies kūrentoją, kelio žymėtoją, matininką. Britanijoje šie paminklai iš tikrųjų kerta kelius ir kryžkeles. Buvusių kelių požymiai gali būti pastebėti augalijos spalvoje, išvaizdoje bei augalų rūšinėje sudėtyje; tai geriausiai matoma pavasarį.

Iki šiol dauguma tokių linijų yra atrasta Britų salose. Viena žinomiausių yra Anglijoje esanti „Stonehenge Ley“, nusitęsusi apie 30 km ir kertanti žymųjį Stonehenge: Stonehenge juostilė. Dažnai tai pristatomas kaip vien tik Didžiąjai Britanijai ar net vien tik Anglijai būdingas reiškinys, kartais šios linijos vadinama Anglijos kraštovaizdžio linijomis (Westwood, 1998).

Neseniai analogiška linija buvo aptikta bei aprašyta Lietuvoje (Porutis, 2006). Kadangi reiškinys yra visiškai naujas ir Lietuvoje netyrinėtas, nėra terminų jam apibūdinti. Straipsnio autorius G. Porutis tokias tiesias linijas, einančias per senovės lietuvių kultūros paminklus, lietuviškai siūlo vadinti ilgjuostėmis, arba juostilėmis. Pagal tradiciją, ši pirmoji Lietuvoje aprašyta juostilė siūloma vadinti „LIETUVOS JUOSTILE".

Pavienės linijos yra atrastos ir ne Britų salose. Paprastai pirmoji šalyje aprašyta linija yra vadinama tos šalies vardu. Taip pavadintos Ispanijos, Belgijos ir kitos linijos.

Čia ir toliau pateikti duomenys remiasi G. Poručio straipsnio duomenimis (Gintaris Porutis, 2006).
Į viršų

Lietuvos juostilė

Senovės žmonių sukurti objektai, išdėstyti tiesia linija, Didžiojoje Britanijoje yra vadinami “Mark points” (angl.). Tai piliakalniai, įvairūs akmenų statiniai (menhyrai, dolmenai ir kt.), kapinynai, šventovės, taip pat vėlesnių laikų bažnyčios, kurios buvo statomos buvusių šventviečių vietose, ir pan. Lietuvos juostilės atradėjas G. Porutis šiuos objektus lietuviškai siūlo vadinti "Žyminčiais taškais”, arba "Žyminčiais objektais“ (Porutis, 2006).

Lietuvos juostilė eina per Vilniaus miestą, Vilniaus bei Kaišiadorių rajonus. Ją sudaro šeši žymintys taškai (Porutis, 2006). Jų tarpe yra keturios bažnyčios, iš jų trys- dabar egzistuojančios. Apie penkis žyminčius taškus ir jų apylinkes yra rasta medžiagos, liudijančios, kad senovėje ten galėjo būti kulto centrai.
Dalis pasaulyje randamų ilgjuosčių yra astronomiškai orientuotos pagal dangaus šviesulių patekėjimo bei laidos kryptis kalendorinių švenčių metu. Lietuvos paminklo kryptis: 122- 302 laipsniai.



Į viršų

Astronominė juostilės kryptis

Senovėje pagrindinių švenčių laikas būdavo nustatomas stebint dangaus šviesulių patekėjimo ir laidos kryptis, kurios kartais būdavo pažymimos įvairiais statiniais (Lietuvos kraštotyros draugija, 1997). Tokiais statiniais galėjo būti Lietuvos juostilės žymintys taškai.

Paminklo kryptis yra 122-302 laipsniai. Šioje vietoje Saulė teka sausio 25-29 ir lapkričio 13-16 dienomis, o leidžiasi rugpjūčio 3-7 ir gegužės 5-9 dienomis (Porutis, 2006). Astronominių įvykių data kinta keletą dienų dėl dabar naudojamo kalendoriaus ypatybių.

Juostilės atradėjas kelia klausimą: „Kokie visuomeniškai reikšmingi įvykiai galėjo vykti šiomis dienomis?”
Buvo aptiktos tokios šventės:

1. Pusiaužiemis (švenčiamas kalendoriniame viduryje tarp astronominių žiemos ir pavasario pradžių);
2. Jurginės (kalendorinis vidurys tarp astronominių pavasario ir vasaros pradžių);
3. Prapjovos (kalendorinis vidurys tarp astronominių vasaros ir rudens pradžių);
4. Nežinoma (kalendorinis vidurys tarp astronominių rudens ir žiemos pradžių).

Vilniaus platumoje, kryptis 122- 302 laipsniai yra reikšminga, nes joje Saulė pateka arba leidžiasi per visas tris išvardintas šventes, kurios yra susietos su gamtos ir žemės darbų ciklais.

Manoma, kad ši paminklo kryptis yra pasirinkta neatsitiktinai. Kraštinis žinomas taškas yra šalia kapinių esanti kalva, vadinama “Saulės kapinės”. Šioje platumoje per Jurgines ir Prapjovas Saul? kyla ties šia kalva, esančia juostilės galiniame taške šiaurės vakaruose.

Sekmadienį prieš rugpjūčio 6 dieną, Paparčių bažnyčioje yra švenčiami Marijos Snieginės atlaidai (Porutis, 2006). Kadangi ši šventė gali “kilnotis” tik kelias dienas, tai šios šventės laikas dažnai sutampa su Saulės kasmetiniu pasirodymu juostilėje jos laidos metu. Galima įtarti, kad šių atlaidų laikas perimtas iš senovinės šventės.

Aukštis virš jūros lygio juostilėje yra vidutiniškai 120 metrų. Didesnioji juostilės atkarpa eina beveik lygiu žemės paviršiumi, todėl teorinio ir tikrojo horizonto skirtumai yra nežymūs ir neviršija paklaidos, susidarančios dėl astronominių įvykių datos “migracijos” kalendoriuje (Porutis, 2006).
Į viršų

Žymintys taškai juostilėse

Įdomu tai, kad panašūs senovės kultūros objektai randami ir Lietuvos juostilėje, ir Anglijoje. Be to, jų pavadinimai yra semantiškai panašūs, apie juos pasakojamos panašios legendos.

Menhyrai

Yra tokia akmeninių statinių rūšis- menhyrai. Tai bretonų kalbos žodis, reiškiantis ilgą akmenį (Gilbert, 1964). „Men“– akmuo, „hir“ – ilgas. Lietuvoje jie vadinami akmenimis pervirtėliais arba stovinčiais akmenimis, mat padavimai pasakoja, kad tai suakmenėję žmonės bei gyvūnai. Žemaitijoje menhyrai dar vadinami stabakūliais (E. Bunka). Tai pailgos formos, vertikaliai pastatyti akmenys ant iš anksto paruošto grindinio. Lietuvoje jų buvo gal 80-200 vienetų (Porutis, 2006). Konstantinas Tiškevičius, 1857 metais keliaudamas Nerimi, rado menhyrų ratą su centriniu akmeniu viduryje (Tiškevičius, 1992). Paminklo vietą galima atsekti pagal knygoje pateiktus atstumus (Porutis, 2006). Tai 12 varstų žemiau Žodiškio, pagal upės tėkmę. Tiškevičius rašo, kad šioje vietoje Neris daro staigų posūkį į kairę ir todėl upėje atsiranda Ašmenėlio (Ošmianec) rėva. Ten galima apsilankyti ir šiandien. Šio akmenų rato centre yra pasviręs akmuo. Šis akmenų ratas labai panašus į akmenų ratą Kornvelyje Boscawen-un (paminklo kodas SW434351). Jis yra 1.5 mylios į šiaurės vakarus nuo Madrono (Weatherhill, 1989). Didžioji menhyrų dalis yra sunaikinta ankstyvaisiais viduramžiais, nemažai- tarybiniais laikais, kolūkių metu. Lietuvos menhyrai paprastai neviršija žmogaus ūgio, o Britanijos menchyrai būna nuo vieno metro iki 4-5 metrų aukščio.

Lyginant Lietuvos ir Anglijos menhyrus, padavimuose apie tokius akmenis randama beveik vienodų siužetų (Porutis, 2006). Dažniausiai pasakojama apie suakmenėjusias moteris, merginas, nuotakas. Padavimai apie Intuponių (Prienų raj.) bei Geidukonių (Alytaus raj.) suakmenėjusias mergeles primena padavimus apie Kornvelio "Laimingas mergeles" prie Lamornos (Cooke, 1987; Porutis, 2006). Širvintų rajone, Liukonyse yra menhyrų pora „suakmenėję žmonės”, o Kornvelyje, 0.25 mylios į vakarus nuo Lower drift miestelio, yra panaši menhyrų pora (paminklo kodas SW437283) vadinama „seserimis” (Weatherhill, 1989; Porutis, 2006).

Menhyrų ratai gali žymėti juostiles (Watkins, 1974).

Dubenėtieji akmenys

Kita žyminčiųjų taškų grupė yra dubenėtieji akmenys. Tai akmuo su duobute jo centre. Duobutėje susirinkęs vanduo yra laikomas šventu. Jie taip pat rasti tiek Lietuvoje, tiek Britanijoje. Archeologai šalia tokių akmenų aptiko senovinio kulto liekanų (Urbanavičius, 1971 ir 1972). Britanijoje žmonių veikla prie dubenėtųjų akmenų datuojama maždaug 1500-3500 m. prieš Kristų (Weatherhill, 1989). Kiek Lietuvoje yra dubenėtųjų akmenų, nėra tiksliai žinoma. Dažnai jie guli apleisti miškuose, laukuose, ir apie juos nėra pakankamai informacijos. Nemažai dubenėtųjų akmenų, perkeltų iš savo vietos, yra šalia Molėtų Astronomijos Observatorijos. Prof. V. Straižio dėka čia jie buvo perkelti iš įvairių rajonų tarybiniais metais, taip juos apsaugant nuo sunaikinimo.

Bažnyčios

Yra žinoma, kad daugeliu atvejų Krikščionybė Europoje perėmė senovinio kulto vietas, ant nugriautų šventyklų, pilkapių, kapinynų statydama bažnyčias (Watkins, 1974). Todėl vėlesniais laikais pastatytos bažnyčios atsidūrė prieš tai sukurtose juostilėse. Tai “San Michael” bažnyčia Kornvelyje, taip pat senų miestų (Oksfordo, Herefordšyro irk t.) bažnyčios (Watkins, 1974). Tokie faktai yra žinomi ir aprašyti ir Lietuvos juostilės apylinkėse. Lietuvoje bažnyčios šiuo metu yra labiausiai paplitę iš visų minėtų kulto objektų. Jų randama ir Lietuvos juostilėje.
Į viršų

Lietuvos juostilės žymintys taškai

(A) Paparčių bažnyčia. Bažnyčia stovi už miestelio ribos, 1 km į šiaurę nuo miestelio istorinio centro, šalia kapinių (Porutis, 2006). Kaip ir kitos juostilės bažnyčios, ji yra pastatyta ant senovinio kulto centro. Bažnyčia pastatyta ant prieš tai buvusių senovinių kapinių. Paskutinės Paparčių bažnyčios statyba buvo baigta 1916 m (Porutis, 2006). Netolimoje apylinkėje yra daug senovės kulto paminklų. Apie tai rašoma: “Daugiausia įvairių archeologijos paminklų telkiasi apie Paparčius ir Laukagalį” (Lietuvos kraštotyros draugija,1997).

Aerofotonuotrauka rodo, kad Paparčių bažnyčia stovi už miestelio ribos, neįprastai toli nuo gyvenvietės centro, taigi, nepatogioje vietoje. Bet tik būdama ten ji gali pažymėti juostilę, labai dėl to nenutoldama nuo miestelio ir patogaus kelio. Šioje vietoje bažnyčia pastatyta ant anksčiau buvusių kapinių (Lietuvos kraštotyros draugija Kaišiadorys, 1997).

Įdomu tai, kad Laukagalyje randama dar viena paminklų grupė, išsidėsčiusi ta pačia kryptimi kaip ir juostilė. Tai Laukagalio mitologinis akmuo, vadinamas didžiuoju aukuru, ir akmuo su pėdos žymėmis (Porutis, 2006). Kryptis tarp šių dviejų mitologinių akmenų yra 306 (126) laipsniai – labai artima Lietuvos juostilės krypčiai (Porutis, 2006). Atstumas tarp jų - 1360 m (Porutis, 2006). Akmuo su pėda galėjo būti specialiai perkeltas, arba jau buvęs toje kryptyje akmuo pažymėtas pėdos ženklu. Kadangi ši kryptis pasikartoja du kartus skirtingose paminklų grupėse, Lietuvos juostilės atradėjas mano, kad šios vietovės kryptis (122-126 ir 306–302 laipsniai) žmonėms buvo reikšminga (Porutis, 2006).

(B) Žymės pievoje. Jos pastebimos pavasarį augalų atgijimo laikotarpiu. Gali būti, jog tai buvusio kelio žymės, kaip siūlė Vatkinsas. Todėl žyminčiais taškais yra laikomos kelių liekanos, esami keliai, einantys ilgjuostės kryptimi, bei kelių sankryžos.

(C) Dūkštų bažnyčia. Juostilė eina per Dūkštų miestelio (Vilniaus raj.) vakarinėje pusėje esančią.bažnyčią (Porutis, 2006). V.Sirokomlė 1860 m. aprašė dabartinės bažnyčios statybą, kuri buvo atstatyta toje pačioje vietoje kaip ir senoji, 1647 m, bažnyčia (Sirokomlė, 1860). Etnologas, archeologas ir geografas K. Tiškevičius, keliaudamas Nerimi, 1857 m aplankė Dūkštas ir aprašė ten tirtus archeologinius paminklus (Tiškevičius, 1992). Aplinka pasižymi didesne archeologijos paminklų sutelktimi: tai piliakalniai, pilkapiai, žymėtieji akmenys. Žinomas akmuo su “runų ženklais” yra maždaug 600 metrų nutolęs nuo Lietuvos juostilės (Urbanavičius, 1971; 1972). Tai patvirtina prielaidą, kad apylinkėje galėjo būti religinio kulto centras, kurį kirto minima juostilė (Porutis, 2006).

(D) ir (E) Sudervės bažnyčios. Dabartinė Sudervės bažnyčia (D) buvo pastatyta 1812 metais miestelio viduryje ant kalvos (Kultūros paminklų enciklopedija, 1997). Šalia bažnyčios yra kapinės. Senoji Sudervės bažnyčia (E) 1822 m. buvo išardyta ir tuo pačiu metu pašventinta naujoji (D). Senosios bažnyčios buvusi vieta yra nutolusi nuo naujosios 210 metrų juostilės kryptimi (Porutis, 2006). Šventovės (D) architektūrinis stilius primena Vilniaus katedros išvaizdą. Jos viduje yra akmuo su įduba, skirtas laikyti švęstam vandeniui. Sudėtimi ir forma jis primena archeologinį dubenuotąjį akmenį. Akmuo galėjo būti padarytas apdirbus dubenuotąjį akmenį. Įdomu tai, kad akmenyje yra iškalta data 1726, liudijanti, kad šis akmuo yra senesnis už bažnyčią (Porutis, 2006). Dubenuotųjų akmenų yra išlikę ir daugiau netoli nuo aprašomos vietos. Tai Mikulionių akmuo, esantis 12 km į šiaurės rytus nuo Dūkštų, bei Paduobužio kaimo akmuo, esantis 1 km į pietus nuo Molėtų miestelio, kaimyninio rajono centro (Porutis, 2006). Apie Paduobužio akmenį yra išlikęs padavimas, kad tai buvęs būtent bažnyčios akmuo, skirtas švęstam vandeniui laikyti. Bažnyčia sudegusi, likęs tik šis akmuo. Akmens mitinis vardas- “Molėtų bažnyčia”. 1972 metais abiejų akmenų aplinka kasinėta Lietuvos TSR istorijos instituto ekspedicijos ir buvusiose dubenuotųjų akmenų stovėjimo vietose rastos senovės kulto žymės (Urbanavičius, 1971; 1972). Šiuo metu šie akmenys yra perkelti iš savo pirminių vietų.

V.Sirokomlė savo knygoje 1860 m. nagrinėjo vietovardžio Sudervė kilmę (Sirokomlė, 1860). Jo nuomone, šis žodis reiškia dervuotą deglą, kuris galėjo būti senovėje naudojamas apeigose.

Aprašomi faktai leidžia daryti prielaidą, kad Lietuvoje praeities kulto vietos buvo perimtos krikščionybės ir ten buvo statomos bažnyčios.

(F) Saulės kapinės. Einant juostile į pietryčius, už 17.6 km pasiektume kapines, vadinamas "Saulės kapinėmis". Kalnas, ant kurio yra minėtos kapinės, vadinamas Saulės kalnu. Manoma, kad vardas kilo nuo Saulės, kuri kildavo būtent čia anksčiau minėtų švenčių metu. Pačiame Vilniaus mieste esantis Saulės kalnas yra vienas iš nedaugelio kalnų, turinčių tokį pavadinimą.
Į viršų

Praeities ritualinės kelionės

Lietuvos juostilės atradėjas G. Porutis pateikia dar vieną juostilės paskirtį. Galėjo būti, jog senovės žmonės kalendorinės šventės metu vykdydavo ritualines keliones, nuosekliai aplankydami keletą ilgjuostėje esančių šventovių. Žygio pabaigoje jie galėjo pamatyti tiesiai prieš juos, už kalno kylančią Saulę. Nuo to galėjo kilti kalvos vardas „Saulės kapinės“.

Jonas Balys rašo: “Kryžavose dienose eina visi, seni ir maži, procesijoje giedodami per laukus nuo kryžiaus į kryžių. Kryžiai turi būti visuose laukuose. Būdavo, pradeda nuo pirmadienio ir iki trečiadienio vaikščioja po kryžius giedodami, kiekvieną kryželį aplankydami. Didžiausias pulkas žmonių vaikščiodavo po kryžiais (Balys, 1993) Kryžiavos dienos yra laikomos pirmadienis, antradienis ir trečiadienis prieš šeštines (Porutis, 2006). Tai kilnojama šventė, ir ne kiekvienais metais sutampa su gegužės mėnesį vykstančiu astronominiu įvykiu. Tai, matyt, vykdavo iki šventės susiejimo su Šv. Velykų švente, mat kilnojamų šeštinių ir devintinių laikas skaičiuojamas pagal Velykų laiką (Porutis, 2006).

Yra ir kitų įrodymų apie ritualines eisenas juostilės aplinkoje. Net iki XX a. bažnytinės procesijos lankė Mitkiškių apeiginį akmenį bei ten stovintį kryžių prie Sukros upelio (Tarasenka, 1923). Archeologinis paminklas yra maždaug 200 m. atstumu nuo juostilės (Porutis, 2006).

Analogiškai galėjo būti einama ir kitomis juostilėmis apeigų metu.. Laukagalyje, prie Paparčių, yra kita paminklų pora, žyminti praktiškai tą pačią kryptį (Porutis, 2006).

Dabartinės kilnojamos šventės (pvz, Velykos, Šeštinės, Devintinės) yra paremtos Mėnulio - Saulės kalendoriumi, todėl jų laikas gali kisti net vieno mėnesio laikotarpyje. Straipsnio autorius mano, kad su gamtos -žemdirbystės ciklų pradžiomis susietos šventės nebuvo kilnojamos, nes taip būtų prarasta atitiktis tarp žemės darbų turinio ir metų laiko įtakojamų gamtinių oro sąlygų (Porutis, 2006).

Taip pat yra spėjama, kad ilgjuostės galėjo būti mirusiųjų nešimo keliai.
Į viršų

Išvados

1. Lietuvoje pastebėta juostilė savo dydžiu, žyminčiais taškais ir astronomine orientacija yra panaši į Britų salose ir vakarų Europoje žinomas juostiles. Ją siūloma vadinti Lietuvos juostile (Porutis, 2006).


2. Pastebėta juostilė yra ypač panaši į Ispanijos juostilę:
   a) abiejose yra daug bažnyčių;
   b) tarp žyminčių taškų- dideli atstumai;
   c) šalia ilgjuosčių yra ilgjuostės kryptimis išsidėsčiusių objektų;
   d) abi nusitęsusios kalno kryptimi;
   e) abi yra už Britanijos ribų;


3. Šiam unikaliam Lietuvos kultūros paveldo paminklui reikalinga atitinkama vyriausybinių ir nevyriausybinių institucijų apsauga.

Į viršų

Naudota literatūra

Balys, Jonas (1993), Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius, p 187 – 190.
Bunka, E, Lopaičiai. Sustingęs laikas.
Cooke, Ian (1987), Journey to the stones. Penzance, p 142.
Dundulienė, P. (1990), Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. Vilnius, p 83, 195.
Gilbert, Max (1964) Menhirs et dolmens dans le Nord – Est de la Bretane, p 12.
Kultūros paminklų enciklopedija, Rytų Lietuva (1997), Vilnius. I t., II d., p. 333.
Lietuvos kraštotyros draugija, Paparčių ir Žąslių apylinkės (1997). Kaišiadorys, p 45, 48, 240.
Matulis, Rimantas (1990), Istoriniai akmenys. Vilnius, p 133, 140.
Porutis, G. (2006), Anglijos kraštovaizdžio linija Lietuvoje. Liaudies Kultūra, Nr. 4
Sirokomlė, Vladislavas (1860), Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą. Vilnius, p. 126, 131.
Tarasenka, Petras (1923), Alko akmenys Trakų apskrityje. Kultūra, Nr.1, p 27-29.
Tiškevičius, Konstantinas (1992), Neris ir jos krantai. Vilnius, p 137, 237.
Urbanavičius, V. (1971; 1972), Senovės lietuvių spėjamų kulto vietų kasinėjimo ataskaita. Kultūros paveldo centro archyvas, fondo nr.7, aprašo nr.1, p. 51, 57, 152.
Vyšniauskaitė, A. (1990), Lietuvių kalendorinės šventės, Lietuvių liaudies kultūros centras. Vilnius, p 6, 31.
Watkins, Alfred (1926), The old straight track London. Abacus, p 16, 63, 77, 78, 93, 193.
Weatherhill, Craig (1989), Cornovia Ancient sites of Cornwall & Scilly. Penzance, Cornwall, p 7, 92, 102.
Westwood, Jenifer (1998), Paslaptingos vietovės. Vilnius, p 128.
Į viršų

Sužinok pats

Ilgjuostės ir kai kurie kiti panašūs senovės žinijos paminklai Lietuvoje yra naujas dalykas. Nors Europoje jau seniai atrasti, Lietuvoje jie iki šiol buvo žinomi tik keletui tyrinėtojų. Yra daug dar neatsakytų klausimų apie šią senovės žmonių žinių ir technologijų sritį. Ne visuomet aiški yra jų paskirtis. Ką tikrai žinome? Tai, kad lyginant istoriškai, jų paskirties aiškinimas keičiasi keičiantis mokslo ir technologijų lygiui. Imkime klasikinį pavyzdį – Stonehendžą. Pagal XIX a šios srities supratimą ir mokslo žinių lygį buvo manoma, kad tai kažkokios senovinės šventyklos griuvėsiai ar atskiros jos išlikusios dalys. XX a archeoastronomai atrado, kad šie akmenys žymi reikšmingas astronomines kryptis, kuriuose vyksta retai pasitaikantys astronominiai įvykiai: šviesulio teka šiauriausiame taške, Saulės solsticija ir pan. Išvada tapo kitokia: tai senovinė observatorija. Vėliau suskaičiavus akmenų sudaromų figūrų plotus buvo pastebėta, kad tai galėjo būti priemonė, skirta grafiniu būdu apskaičiuoti Saulės ir Mėnulio užtemimų laiką bei numatyti, gal būt ir kitus retai pasitaikančius įvykius.

Išvada vėl pasikeitė ir tapo deranti prie mūsų kompiuterinio amžiaus pasaulėžiūros - tai senovinis kompiuteris. Jau yra atrasti faktai, kurie rodo, kad ir šis paaiškinimas yra taip pat nepilnas, jis nepaaiškina naujai žinomos informacijos. Ką mums pasiūlys rytojus? Lietuvos žemės paslapčių tyrimuose mes susitinkame su panašiais dalykais. Tačiau tai atskiro straipsnio tema.

Į viršų
Puslapis atnaujintas: 03/12/2009

Susiję straipsniai

Stonehenge juostilė
Belgijos juostilė
Juostilių suradimas
Dolmenai